BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

2015-03-10 19:52

Grįžimo džiaugsmas

Į komentarus

Manęs vis visi klausia, ar nesigaliu grįžus į Lietuvą gyvent. Tai va, galvoju, imsiu ir pasidalinsiu mintimis apie tai.

Visų pirma, mane šiek tiek stebina klausimo formuluotė - neklausiama, ar džiaugiuosi sugrįžus, bet ar nesigaliu. Tai va, mano brangieji, tvirtai ir garsiai galiu pasakyti - ne, tikrai nesigailiu. Nors mes, kaip tikri keistuoliai, grįžome tokiu neptogiu laiku - žiemą - nepaisant to, radome kuo džiaugtis. Mano pačios gyvenimas pasikeitė labai - tiek veiklomis, tiek aplinka. Gerai pagalvojus, susidūriau su nemažai naujų iššūkių, nors čia ne užsienis, kalbos mokytis nereikia, bet vis dėlto. Adaptuotis naujoj aplinkoj reikėjo, nesutvarkyta buitis iš komfortiškos zonos Bergene buvo porai mėnesių mane (aišku labiausiai mane, nes juk man toje buityje teko šeimininkauti) įkalinusi. Visgi nė karto nepagalvojau, kad štai, be reikelo ryžomės, apvertėm viską aukštyn kojom. Nuoširdžiai sakau - viskas dabar, čia, Lietuvoje, kitaip negu buvo ten, bet viskas gerai. Vaikams patinka daržely ir mokykloj.  Būna visokių dienų, ir geresnių, ir blogesnių, bet nė vieną kartą nebuvo taip, kad būčiau pagalvojus, jog be reikalo grįžom. Aišku, dar sąlyginai mažai laiko tepraėjo, negirsiu dienos be vakaro. Bet man atrodo, kad viskas gyvenime yra požiūrio klausimas. Iš esmės mes matome ir išgyvenam tai, ko norim.

Vietoj darbo turiu studijas. Patikėkit, laiko ir pastangų atima panašiai kaip normali darbo diena. Na, gal todėl, kad aš mokaus iš dūšios, darau viską (na, beveik viską), ką užduoda, daug skaitau. Mėgaujuosi studijom, nors ir nelengva. Mėgaujuosi šeimininkaudama naujuose namuose, nors sąlygos buitinės juose toli gražu iki to, ką turėjom Bergene. Bet man visiškai tai nesvarbu. Esmė visai ne čia. Aš jaučiuosi Trečionyse savo vietoje, savo namuose, lyg būtų ši vieta man seniai numatyta.

Ir dar, turiu prisipažinti, kad labai gera būti Lietuvoje. Nors esu toli nuo politikos, miesto šurmulio ir isteriškų kamščių, mėgaujuosi tik tuo, kas geriausia - gamtos artumu, ramybe, bundančiu pavasariu, gyviais, kurie mus aplanko, vaikais, kurie neklauso ir vis išmoksta kažko naujo. Jaučiuosi namuose, su meile prisimindama Bergene likusius draugus. Vis ruošiuosi jiems parašyti laiškus, bet vis nerandu laiko. Turbūt trūksta stimulo. O čia, Lietuvoje, yra ir dar daugiau kuo džiaugtis - šeima, giminė, draugai, net jei kasdien nesimatome, psichologiškai jaučiasi arčiau, sukuria kažkokį nenusakomą saugumą ir tą “namuose” pojūtį. Taip yra ir tiek.

Jeigu skaitote kas nors, kas turite planų grįžti į Lietuvą, supraskite - kol negrįžti, tol nesupranti, KAIP tai yra. Parvažiuoti trumpam, su reikalais ar atostogų - ne tas pats kas GRĮŽTI ir gyventi. Iššūkių visada ir visur yra, visokių. Niekas nepažada, kad čia rojus ar kad kas nors kardinaliai pasikeitė nuo išvykimo. Tačiau nesumeluotas vidinis tikrumas leidžia suvokti esmę - grįžti buvo teisingas pasirnikimas. Net jeigu nutiktų taip, kad vėl tektų kur nors kraustytis -žmogus negali iš anksto žinoti, kaip pasisuks gyvenimas. Vistiek grįžti gera.

Ir dar. Kai gyvenau ten, tolimoje Norvegijoje, tarp vėjo pašiauštų fiordų ir nuostabių Bergeno kalnų, buvau tikrai laiminga. O kai manęs klausdavo, ar nesigailiu išvykus iš Lietuvos, visad atsakydavau - ne. Nes visada žinojau, jog bet kada galėsiu grįžti, LIetuva visada yra ir bus tėvynė. Niekas negali to pakeisti. Tik niekur neemigravę žmonės šito nesugeba suprasti. Išvykę iš Lietuvos jos nei atsisako, nei praranda. Ir pasiilgimas jos yra kitoks. Nes tu visada žinai, kad bet kada gali viską mesti TEN ir sugrįžti čia, kur tavo vienaip ar kitaip namai.

O štai aš dabar išgyvenu kitokį ilgesį - tos šalies, kurioje praleidau gražius penkerius metus. Tų kalnų, į kuriuos kopdavau viena ir ne viena. Tų klonių ir juose besiganančių avių. Ir aš suprantu, kad juk galėsiu ten nuvykti, turiu draugų, o ir šiaip keliauti nedraudžiama. Bet būna graudu, kai paskaitai norvegiškam laikrašty apie įvyki netoliese, kur gyevnai, o tavęs jis tarsi nebeliečia. Ir kai pamatai žemėlapyje pažįstamas gatveles, kuriose galbūt gyvena koks nors naujai įgytas draugas. Supranti, kad ten nebūtinai tu kada nors grįši, tam reikia, kad susiklostytų aplinkybės ar atsirastų proga. Nes ten nėra tėvynė. Ten tik tavo buvusi laikina buvimo vieta.

Štai gavosi šitas parašymas toks šviesiai graudus. Gera buvo ten, gera yra čia. Viskas kitaip ten negu čia. Ir gerumas kitoks. Bet svarbiausia, kad tebesam visi kartu, vieni su kitais, ten ir čia. Va taip pakeliavęs po svietą supranti, kad namai nėra sienos nei stogas virš galvos. Namai ten, kur esi tu ir širdžiai brangūs žmonės. Ir, kad ir kur tave gyvenimas nupūstų, visur bus vėl ir vėl namai. O tėvynės niekas niekada neatims. Bet man įdomu, kaip jausis mano mažylis, kai suaugs, ir supras, jog jo gimtinė yra Bergenas. Jo kalnai ir slėniai, fiordai ir spygliuočių girios. Ir ten auga jam pasodintas riešutmedis. Pasodintas mūsų buvusiame kieme vaiko gimimo metų pirmąjį gegužės sekmadienį, per motinos dieną. Įsimintiną, saulėtą dieną, dalyvaujant tėveliams ir močiutei. Auga Vincento riešutmedis, iš lėto, aukštis dabar toks, kaip ir vaiko.

Bus gera kada nors ten jį nusivežti ir parodyti vietas, kurių jis neprisimins. Parodyti jo medelį. Papasakoti, kaip jis kopė į pirmąjį savo kalną. Kaip mėgo taškytis balose šlapiame Bergeno lietuje. Žinote, aš net ir lietaus kažkuria prasme pasiilgau. Labai gera, kai čia, Lietuvoj, nelyja, kai saulėta. Bet kažkoks keistas ilgesys tos šlapumos kartais užplaukia. Tiesa, neilgam. Aš su jauduliu laukiu ir lietuvškos vasaros. Kaitros, paukčių klegesio, spalvingo žydėjimo. Mano jausmai turbūt visada bus sumišę tarp čia ir ten. Nes viskas taip skiriasi. Bet aš leidžiu tiems visokiems jausmams mane užplūsti, nes jie man primena, kad gyvenu.

Kai ateis tikras pavasaris, sodinsime sodyboje medelius. Visiems mūsų vaikams po medelį ar krūmą. Kad vaikai žinotų, kur auga jų medis. Kad, kai gyvenime reikės, galėtų atvažiuoti, tą medį apsikabinti ir į jį atsiremti. Kad žinotų, kur yra jų namai. Nesvarbu, kad jie čia galbūt negyvens, kas čia žino, kur pasuks jų keliai. Bet jų namai visada bus ten, kur šeima ir mylintys žmonės.

Keletas nuotraukų iš norvegiškų prisiminimų. Gegužę bus metai, kaip kopėme į Sveningen kalną. Mudu su Vincentu nepasiekėm viršūnės, mažiuko kojelės dar per silpnos. Bet vyrai pasiekė ir turime gražių nuotraukų. Oa š dar ir pažadą sau, jog kada nors būtinai dar ten užkopsiu. Beje, tokių pažadėtų sau kalnų Bergene liko labai daug. Reiktų pradėt galvoti, kaip tuos pažadus tesėti…

Patiko (0)

Rodyk draugams



Komentarai (2)

  •   Airis
    2016-01-12 15:25

    O skrydžiai į Bergeną ar nėra brangūs jei nuskristi paatostogauti?

  • Airis, skrydžių tikrai galima rasti nebrangių, bet pragyvenimas ten brangus, transportas brangus. ei vienas keliautum, tai gal ir įveikiama. Bet su šeima reikia planuoti ne tik išvyką, bet ir išlaidas.

Rašyk komentarą