BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

2016-09-24 16:42

Pirmas kartas

Į komentarus

Sakoma, kol žmogus savo gyvenime patiria pirmųjų kartų, tol jis gyvena. Man pirmieji kartai tarsi rodiklis, kad kažką naujo patyriau, kažko naujo išmokau. Šiaip jau pagalvojus, šiemet patyriau kaip niekad daug pirmųjų kartų. Kartais jausdavausi tokia nežiniukė, lyg mažas vaikas, klausinėdavau iki smulkmenų kaip kokia pirmokė. Bet kadangi pati esu truputį pedagogė, tai žinau, kad taip reikia, tai sveika ir naudinga - klausinėti ir išbandyti. Nes tik taip atrandame, darome naujas išvadas, bandome vėl ir vėl, ieškome kažko, tinkamo sau.
Taigi, šių metų pirmieji kartai.

Pirmą kartą turiu tokį - mandalos formos daržą. Mandala mano gyvenime užima labai ypatingą vietą. Jau kokius 15 metų aš mandalas piešiu pieštukais, akvarele, kūriau su negalios žmonėmis mandalas iš žirniukų, sagų ir kavos pupelių ant plastelino pagrindo, klijavau gėles ir žolynus ant popierinio gaubto (darėme “lemputes” stiliuje land art), nėriau mandalas vąšeliu, mezgiau virbalais, tapiau ant vandens, piešiau ant pilvo besilaukdama savo ketvirto stebuklo, rišau iš siūlų ant medžio pagaliukų… kur dar? atrodė, jau tiek išbandyta, ką dar gali sugalvot. Ir štai, pamačiau kartą Saulės daržą (yra tokiu vardu sodyba, turi FB profilį). Viskas, supratau, kad būtent tokios formos daržo noriu. Kai pirmą kart užsiminiau apie tai vyrui, jis, aišku, pasakė, kad man gal truputį reiktų nusileist ant žemės, nes kaip tu išpieši lysves žemės paviršiuje kaip kokias picos riekes?? Kita vertus, kaip aš tam savo darže vaikščiosiu, ratu? Nutilau, supratau, kad viskas gerai. Jam reikėjo laiko. Visą žiemą, planuodama daržą, piešiau visokius variantus, apvalų kontūrą su keturkampėmis lysvėmis, turėjau keletą alternatyvų. Tokiam daržui pritarimą gavau. Kai atėjo pavasaris ir išaušo diena mūsų daržui, abu išėjom į lauką, tiksliau, visi trys, Jonas vežime miegojo, ėmėm uošvio plūgelį tokį, ratas su dviračio vairu, rišom virvę, matavom žingsniais, ir braižėm mandalą… Tokią, kaip didelė didelė picą. Kažkas dar palygino su nusileidimo aikštele skraidančiai lėkštei. Na, o vėliau jau buvo mano rūpestis, kaip mandaloje ką pasėti, kad užaugusios daržovės ir gėlės sudarytų piešinį. Taigi, tai pirmoji mano milžiniška mandala, ir tokia gyva.

Pirmą kartą auginu levandas Lietuvoje. Nesiplėsiu šia tema, nes gyvendama Norvegijoje turėjau aš tų levandų. Bet tų vietinių, jos kažkokios uolinės gal, kitokios. Šiemet turiu Lietuvoje visą levandų alėją. Grožiuosi ja kiekvieną dieną. Ne kartais, ne retkarčiais, o kasdien, įsivaizduojate? Stumiu Jono vežimėlį pro šalį, kvepiu levandų kvapo, ir mėgaujuosi. Labai labai ačiū draugei, kuri suorganizavo man jas gimtadienio proga. Ir tai mielai poniai Ingridai, kurios taip ir nepažinau asmeniškai, bet kuri užaugino mano pirmųjų levandų daigelius, ir su meile leido jiems pas mane atkeliauti :) Ingrida, Jūsų levandoms tikrai patiko pas mus, jos labai ūgtelėjo, ypač rudeniop, toks augimo šuolis įvyko. Žydi ir dabar dar, antrą kartą jau.

Na, ir dar vienas pirmas kartas, kurį būtina paminėti, yra lietuviškų arbūzų “Sniegiai” auginimas. Pavasarį pasėjau sėklas, oj pavargau ir prisipanikavau, kol jos sudygo. Bet kiek džiaugsmo patyriau, kai sudygo! kai iš to kieto juodo, atrodo, neįmanomai kieto, sėklos apvalkalėlio išlindo balta uodegytė…Viena, kita. iš 10 sėklų sudygo 9, paskui du daigus padovanojau. Vėliau, pirmiausia į šiltnamį adaptuotis prie šaltesnės temperatūros, vėliau ir į daržą gyventi iškeliavo 7 daigai. Nemanykit, skaičiau apie juos daug, kiek tik radau internete, ir dar Sodo spalvose buvo straipsnis kaip tik apie šią lietuvišką arbūzų veislę, kuri nebijo ne tik šalnų, bet ir sniego! Ir vistik reikia patirties juos auginti. Reikia mokytis. Mano pirmas kartas nebuvo labai jau vykęs. vis dėlto mandalos darže šiemet užaugo 6 sniegiai. Nedidukai, didžiausias svėrė vos 2880g., sunokinti teko parsinešus kambarin. Per vėlai uždengiau agroplėvele, per šalta ir per šlapia liepa. Kitąmet būtinai bandysiu juos kitaip prižiūrėti, kitur sodinsiu, ir būtinai bent porą diagų sodinsiu šiltnamyje. Nes kai arbūzai sunoksta rugsėjį, niekas nebetrokšta jų valgyti. Bent jau mano vaikai, kruie šiaip vasarą mėgsta arbūzus, tai rudenį jų nenori… Tenka man spausti sultis, daryt ledus ir kitaip išsidirbinėti. Bet labai smagu, kad toks vaisius gali užaugt.

Kitiems metams bus, tikiu, dar keletas naujų daržolvių mano darže, būtinai. Melionas šiltanmyje irgi būtinai bus pamėgintas.

Dar vienas pirmas kartas yra mano šiltnamis. Na, vėlgi, turėjau Norvegijoje mažulytį, 5kvm, kuriame, aišku, bandžiau kažką auginti, bet klimato sąlygos ten ir čia nesulyginamos, dirvožemis, visa kita…Kaip diena ir naktis. Bet vyras man pastatė šiemet 24kvm polikarbonatinį šiltanmį, kuriame aš auginau savo pačios pirmą kartą sudaigintas paprikas ir pomidorus. Jau matau, kaip šypsosi tie, kurie n metų turi šiltnamius, augina pomidorus. Taip, mielieji, tyčia noriu čia parašyti, kad kada nros po daug metų paskaityčiau ir pati nusišypsočiau, kokius “stebuklus” čia rašinėjau. Bet patikėkit, kai sėji pirmą kartą tas mažas sėkliukes, ir, nors atrodo, išstudijuoji daugybę literatūros, forumų ir kitų patarimų, visgi tai buvos stebuklingas laikas, kai viskas tiesiog ėmė dygti, augti, bujoti! Aš patyriau tiek džiaugsmo akimirkų su tais daigeliais, tiek daug rūpesčio ir meilės jiem atidaviau, kad net pačiai juokinga. Bet jie man atsidėkojo. Derlius nėra pats pačiausias, man dar reik mokytis, bet pomodorus valgėme, konservavau įvairiai juos žiemai, ir dar tebevalgome. Vadinasi, užteko. Tiesa, ir su kitais pasidalijome, kaip gi kitaip…

Pirmą kartą dariau žalią žolynų sviestą, prieskoninę druską, pirmą kartą auginau pastarnokus, lapinius salierus…

Tai va, kiek daug tas mano tapimas kaimiete pakeitė mano gyvenimą. Anksčiau buvau ta, kuri pastebi detales, mažas gamtos dovanas skubančiame miesto bėgime. Dabar esu ta, kuri atvirom akim kasdien regi ir stebi, koks gražus aplink mus pasaulis. Ir vaikams rodau. Be galo džiaugiuosi, kad grįžome į Lietuvą. Kad gyvenam tokioj gražioj vietoj. Dieve duok sveikatos, ir kad netaptume išprotėjusiais skubėtojais ir rezultato ieškotojais. Tegu tie visi procesai teka kartu su gyvenimu, neša mus tarsi rami upės tėkmė. Kad spėtume pamatyti besikeičiančius metų laikus, įvertinti tai, ką turime, svajoti ir įgyvendinti svajones.

Vakar vakare ėjau uždaryti vištidę ir žvilgterėjau į dangų. Mes gyvenam tiesiai po paukščių taku! :) Argi ne mums tos visos žvaigždelės žiba naktyje? Argi ne mums buvo visos tos dvigubos, storos ir ryškios vaivorykštės šią vasarą? Argi ne mums….? pratęskite kaip kam patinka. Prisiminkite akimirkas, užfiksuokite atminties kadre. Neškitės jas tolyn į gyvenimą, nes jos brangesnės nei tai, ką spėjame nupaveiksluoti mobiliaisiais. Viena mano sena gera bičiulė sakydavo, kad fotografuoti reikia akimis ir atmintimi. Ir aš ja tikrai tikiu.

Vis dėlto įkėliau čia keltą padrikų nuotraukų. Nes tiek daug visko prirašiau, ir taip norisi raidžių tėkmę kiek pristabdyti…

Patiko (0)

Rodyk draugams



Rašyk komentarą